Prieširdžių virpėjimas (PV) yra dažnėjanti kreipimosi į skubios pagalbos skyrių priežastis, sudaranti beveik 0,5% visų apsilankymų. Tinkama medicininė pagalba tokiais atvejais turi apimti simptomų palengvinimą, pagrįstą saugumą, išleidžiant pacientus iš skubios pagalbos skyriaus, pacientų tolimesnio gydymo planą bei adekvatų ligoninės išteklių panaudojimą. Tačiau šios klinikinės būklės suvaldymas, įskaitant ir kardioversijos panaudojimą, yra labai skirtingas įvairiose gydymo įstaigose.
Pluymaeker‘is su kolegomis mūsų aptariamoje publikacijoje pateikia RACE 7 ACWAS randomizuoto noninferiority tyrimo rezultatus, į kurį buvo įtraukti 437 pacientai, kuriems 36 valandų bėgyje pasireiškė PV ir jie kreipėsi į vieną iš 17 skubios pagalbos skyrių Olandijoje. Dauguma į tyrimą įtrauktų pacientų jau anksčiau turėjo PV epizodų, tačiau nei vienam iš jų priepuolis nesitęsė ilgiau, nei 48 valandas. Tyrimo dalyviai pasirenkant gydymą buvo atsitiktinai paskirstyti į dvi grupes: tie, kuriems buvo taikoma skubi kardioversija (ankstyvosios kardioversijos grupė); ir tie, kuriems buvo taikoma laukimo ir stebėjimo (angl. „wait-and-see“) ir ritmą kontroliuojančio medikamentinio gydymo taktika (atidėtos kardioversijos grupė). Galutinis tyrimo vertinimas buvo praėjus 4 mėnesiams nuo kreipimosi į skubios pagalbos skyrių bei elektrogardiogramoje fiksuotas sinusinis ritmas.
Ankstyvosios kardioversijos grupėje maždaug vienodam skaičiui pacientų buvo pasirinkta elektrinė ar medikamentinė kardioversija, kai flekainidas buvo dažniausiai naudojamas medikamentas ritmo grąžinimui. Atidėtos kardioversijos grupėje tam, kad būtų palengvinami simptomai bei širdies susitraukimų dažnis (ŠSD) būtų mažesnis, nei 110 k./min., buvo naudojami medikamentai skilvelių susitraukimo dažniui kontroliuoti. Tuomet pacientai buvo išleidžiami į namus prieš tai paskiriant pakartotinį vizitą kitą dieną. Jei pakartotinio vizito metu buvo stebimas išlikęs PV - pacientams buvo atliekama elektrinė kardioversija.
Atliekant pacientų būklės įvertinimą po 4 savaičių, sinusinis ritmas (pagal 12 derivacijų elektrokardiogramą (EKG)) buvo nustatytas 91% pacientų, kuriems buvo taikyta atidėtos kardioversijos taktika; bei 94% pacientų, esančių ankstyvosios kardioversijos grupėje. Šie rezultatai patenkino kriterijus, kurie leidžia teigti, kad laukimo ir stebėjimo taktika nėra prastesnė. Atidėtos kardioversijos grupėje 69% pacientų pasireiškė spontaninė kardioversija ir 28% pacientų buvo atlikta elektrinė kardioversija per 48 valandas. Ankstyvosios kardioversijos grupėje beveik 95% pacientų buvo išleisti iš ligoninės su sinusiniu ritmu (16% ritmas atsistatė spontaniškai belaukiant procedūros, 78% - po elektrinės kardioversijos). Laiko, praleisto skubios pagalbos skyriuje, mediana buvo 120 minučių vėlyvosios kardioversijos grupėje ir 158 minutės ankstyvosios kardioversijos grupėje. Per 4 stebėjimo savaites nebuvo reikšmingų gyvenimo kokybės ar klinikinių išeičių skirtumų tarp dviejų grupių. Iš 335 pacientų, kuriems ambulatoriškai buvo atlikta EKG, beveik trečdaliui pasikartojo PV priepuolis 4 savaičių laikotarpy, o laikas iki pirmojo pasikartojimo buvo panašus abiejose grupėse. Mažiau nei 2% tyrime dalyvavusių pacientų prireikė hospitalizacijos, 7% prireikė pakartotinių vizitų skubios pagalbos skyriuje dėl PV, o 4% pasireiškė kardiovaskulinės komplikacijos.
Dalis pacientų buvo eksliuduoti iš tyrimo, jei medicininės pagalbos nesikreipė ilgiau, nei 36 valandas (35% pacientų); jei PV epizodas truko ilgiau, nei 48 valandas (18%); arba jų būklė buvo hemodinamiškai nestabili (11%); bei neatitiko kitų individualių ir administracinių priežasčių. Tyrimo rezultatai rodo, kad vien tik ŠSD kontrolės gydymas gali palengvinti simptomus, išlaikyti gerą gyvenimo kokybę ir mažą komplikacijų riziką, bei pagreitinti išrašymą iš skubios pagalbos skyriaus. Šiame tyrime laukimo ir stebėjimo strategija sutrumpino hospitalizacijos laiką skubios pagalbos skyriuje iki 2 valandų, lyginant su 3-10 valandų, stebėtų kituose tyrimuose. Tačiau norint, kad šie tyrimo rezultatai būtų plačiai taikomi, svarbu apibrėžti gydymo algoritmus bei pacientų būklės sekimą, o tai gali būti nepraktiška daugeliu atvejų.
Šio tyrimo rezultatai labai supaprastina dabartinius ginčus renkantis kardioversijos taktiką, kai nuo PV priepuolio pradžios būna praėjusios 12-48 valandos. Daugeliui pacientų, kuriems neseniai atsirado PV, laukimo ir stebėjimo gydymo taktika gali tapti tinkamiausia, nebent jie turi duomenų apie buvusį persistuojantį PV arba yra kitų kliūčių įgyvendinant šią gydymo strategiją. Ankstyvoji kardioversija išlieka gydymo pasirinkimu pacientams, kuriems PV truko ilgiau, nei 36 valandas, ir jiems taikoma ilgalaikė antikoaguliacija; perstemplinės širdies echoskopijos duomenimis klasifikuojami kaip mažos rizikos; bei turi mažą insulto ir PV, trunkančio 36-48 valandas, riziką. Ankstyvoji kardioversija išlieka pagrindine hemodinamiškai nestabilių pacientų gydymo taktika.
Pasikartojančios hospitalizacijos dėl PV prevencija yra labai svarbi ilgalaikės pacientų priežiūros sudedamoji dalis, nes daugumai pacientų, kurie kreipiasi medicininės pagalbos, PV būna pasikartojantis. Taigi PV gydymas skubios pagalbos skyriuose yra ne tik simptomų pašalinimas, bet ir maratono pradžia, siekiant pagerinti ilgalaikes pacientų ligos išeitis.
