Deja, tačiau organų, tinkamų paaukoti daugiau nei 113000 asmenų laukiančių transplantacijos JAV, labai trūksta. 2018 m. tik 36500 asmenų buvo atlikta transplantacija. Daugelis potencialių recipientų miršta dar prieš transplantaciją, o 2018 m. iš laukiančių sąrašų išbraukta 12225 asmenys dėl mirties ar progresuojančios ligos, kai pacientai tampa per silpni transplantacijai. Atsižvelgiant į šiuos niūrius rezultatus, dedama daug pastangų ieškant naujų būdų kaip praplėsti transplantacijai tinkamų organų skaičių, kurie anksčiau buvo laikomi netinkamais transplantacijai. Kaip vienas iš paieškos objektų, hepatito C virusu (HCV) infekuotų donorų organų persodinimas recipientams, nesergantiems HCV.
Yra keletas priežasčių dėl kurių transplantacijos programos vis dažniau svarsto apie HCV sergančius žmones, kaip tinkamus organų donorystei - skirtingai, nei buvo manyta anksčiau. Galimai dėl dabartinės opioidų epidemijos JAV HCV infekuotų donorų skaičius yra didelis. Paprastai šie donorai yra jaunesni, nei HCV neinfekuoti donorai, taip pat jie turi mažiau gretutinių ligų glaudžiai susijusių su prastesniu transplantuotų organų ir recipientų išgyvenamumu. Be to, ilgalaikį viruso atsaką galima pasiekti padaugėjus tiesioginio veikimo antivirusinių medikamentų, kurie padidino efektyvumą gydant įvairius HCV genotipus, yra saugūs, jų maža sąveika su kitais vaistais ir farmakokinetinės savybės leidžia vartoti šiuos vaistus nepriklausomai nuo inkstų funkcijos. Paprastai donorų, sergančių hepatitu C, organai nėra transplantuojami. Tačiau atsiradus tiesioginio poveikio antivirusiniams vaistams, iš esmės žymiai padidėja ir donorų gretos, suteikiančios galimybę hepatito C virusu (HCV) neinfekuotiems žmonės sulaukti gyvybiškai svarbių organų, tokių kaip plaučiai ar širdis, iš HCV infekuotų žmonių.
Aptariamame tyrime dalyvavo donorai, kuriems, neatsižvelgiant į genotipą, diagnozuota HCV viremija ir jų širdis ar plaučiai buvo persodinti HCV neinfekuotiem recipientam. Siekiant užkirsti kelią viruso RNR replikacijai, organų recipientams 4 savaites, pradedant praėjus kelioms valandoms po transplantacijos, buvo skiriamas pangenotipinis tiesiogiai veikiančių antivirusinių vaistų derinys (Sofosbuviras-Velpatasviras). Siekiant įvertinti tyrimo rezultatus buvo stebimas virusologinis atsakas praėjus 12 savaičių nuo antivirusinio gydymo pabaigos bei transplantuoto organo išgyvenamumas praėjus 6 mėnesiams po transplantacijos. Šis tyrimas turi keletą unikalių savybių, kurias svarbu aptarti. Vidutinis donoro amžius buvo stebėtinai jaunas, o HCV infekuoti donorai buvo jaunesni, nei HCV neinfekuoti. Šiame tyrime tiek HCV teigiami, tiek HCV neigiami donorai buvo jaunesni, nei vidutinis JAV donorų fondo amžius. Kaip ir buvo numatyta organizuojant tyrimą, recipientai, kuriems buvo transplantuojami HCV teigiami organai, turėjo mažiau kritinių ligų bei mažesnį pirmumą transplantacijos laukiančių sąraše. Todėl trumpesnis hospitalizacijos laikas intensyvios terapijos skyriuje ir bendrai ligoninėje bei santykinai išsaugota inkstų funkcija tikriausia atspindi recipiento, o ne donoro veiksnius.
Į tyrimą iš viso buvo įtraukti 44 pacientai: 36-iems iš jų atlikta plaučių transplantacija, 8-iems - širdies transplantacija. Vidutinis HCV infekuotų donorų viruso kiekis kraujyje buvo 890000 IU/ml (tarpkvartilinis intervalas nuo 276,000 iki 4,63 mln. IU/ml). 61% donorų turėjo 1 HCV genotipą, 17% - 2-ą, 17% - 3-ią, ir 5% tyrime dalyvavusių donorų HCV genotipas nenustatytas. 42 iš 44 (95%) recipientų iškart po transplantacijos turėjo aptinkamą HCV viremiją (viruso kiekio mediana 1800 IU/ml, tarpkvartilinis intervalas nuo 800 iki 2760 IU/ml). Iš pirmųjų 35 į tyrimą įtrauktų pacientų, kurie buvo stebimi 6 mėnesius, visi 35 pacientai (100%, 95% pasikliautinumo intervalas, 90-100) buvo gyvi, transplantatas funkcionavo puikiai bei HCV tapo neaptinkamas vidutiniškai per 2 savaites po transplantacijos, galiausiai HCV tapo neaptinkamas pas visus pacientus. Daugiau ūminio ląstelių atmetimo atvejų pasireiškė recipientų grupėje, kuriems buvo persodintas HCV infekuotas transplantatas, nei pacientų grupėje, kuriems plaučių transplantacija buvo atlikta iš donorų, kurie nebuvo užsikrėtę HCV. Tačiau šis skirtumas neišliko reikšmingas pakoregavus galimai klaidinančius veiksnius. Pacientams iki transplantacijos nesirgusiems HCV, kuriems buvo persodinta HCV sergančio donoro širdis ar plaučiau, kelias valandas po transplantacijos pradėtas 4 savaičių antivirusinis gydymas užkirto kelią užsikrėtimui HCV. Taigi rezultatai daug žadantys: su 100% nuolatiniu viruso atsaku ir puikiais paciento ir transplantato funkcionavimo ir išgyvenamumo rodikliais. Dėl šios priežasties Amerikos transplatacijos draugijos konsensuso gairėse suteikta parama tolimesniems šios srities tyrinėjimams. Tačiau ar ilgalaikės šios organų transplantacijos išeitys išliks tokios pat drąsinančios, neaišku. Nepaisant to, straipsnio autoriai skatina svarstyti HCV teigiamų donorų organų transplantaciją HCV neigiamiems pacientams, netgi tiems, kuriems reikalingi plaučių ar širdies transplantatai.
Tačiau ar šio tyrimo rezultatai yra pakankami platesniam donorų, sergančių HCV, organų naudojimui transplantacijose? Ankstyvieji rezultatai yra labai džiuginantys, tačiau dar yra ko pasimokyti. Duomenys apie ilgalaikes išeitis yra riboti; vienas ilgiausiai stebimų laikotarpių, aprašomas mokslinėje literatūroje, buvo 20-ies pacientų stebėjimas 1-us metus. Vis dar nėra aišku ar širdies ir kraujagyslių ligų padažnėjimas, apie kurį anksčiau buvo pranešta, pacientų grupėje, kurioje pacientai gavo HCV teigiamo donoro organą, bus vėlyvoji šios transplantacijos komplikacija. Be to, reikia iš naujo apsvarstyti tai, kas žinoma apie ilgalaikį viruso atsaką, atsižvelgiant į naujausią anekdotinį pranešimą apie HCV teigiamo plaučių transplantato gavėją, kuriam išsivystė sunkus recidyvas net po antivirusionio HCV gydymo. HCV recidyvo efektą galima sumažinti naudojant ilgesnį veiksmingo gydymo kursą recidyvo metu. Imuninis atsakas, susijęs su virusine de novo infekcija, gali sukelti kitų nenumatytų padarinių, įskaitant organų atmetimą, kitas infekcijas bei medžiagų apykaitos komplikacijas, ypač jei organų donorystė išplėsta ir kritiškai sergančių pacientų grupėje.
Apibendrinant, vidutiniškai 2,4 milijono žmonių JAV yra infekuoti HCV, daugiausia švirkčiamųjų narkotikų vartotojų gretose, o organai, gauti iš šių asmenų, sudaro beveik trečdalį daugelyje šalies sričių. Todėl labai svarbu išplėsti HCV diferencinių transplantacijų panaudojimą kontroliuojamomis sąlygomis. Didėjantys sėkmingi vieno centro tyrimo rezultatai suteikia drąsos didesnės apimties multicentriniams tyrimams šioje srityje. Tai yra įdomūs laikai transplantacijos srityje, nes galimybė panaudoti organus, gautus iš HCV teigiamų donorų, žymiai padidina donorų skaičių, kartu didindama organų prieinamumą pacientams, kurie priešingu atveju mirtų nesulaukę savo transplantato.
Woolley AE, Singh SK, Goldberg HJ, et al. Heart and Lung Transplants from HCV-Infected Donors to Uninfected Recipients. N Engl J Med. 2019;380(17):1606-1617. doi:10.1056/NEJMoa1812406
